Ikimokyklinio amžiaus tarpsniai

3-5 metų laikotarpis

Tai laikas, kai formuojasi žmogaus ritminė sistema: širdis, plaučiai, bronchai, trachėja, kraujotakos sistema. Iki 5 metų šie organai įgauna savo tikrąsias formas, kurios vaikui augant keičiasi tik dydžiu.

Tokio amžiaus vaikams labiausiai tinka sekti ritmines pasakas su pasikartojimais. Vaikų piešiniuose, kuriuose vaizduojamas žmogus, po galva atsiranda kūnas, nuolat kartojamos kūne esančios formos: apvalios, raitytos, brūkšniuotos, išdėstytos įvairiausiais būdais. Psichologine prasme vaikui šis amžiaus tarpsnis susijęs su socialiniu ritmo vystymusi. Vaikas bando išgyventi santykį jau ne tik su savimi, bet ir su kitu: bendrauja su kitais vaikais, stebi, kaip į juos reaguoja kiti žmonės. Mokosi bendrauti , spręsti konfliktus.

3-4 metų vaikas pradeda žaisti su kitais vaikais. Nuo 5 metų vaikų žaidimai tampa vaidybiniai ir psichologiškai sudėtingesni.

5-7 metų laikotarpis

Penktaisiais-šeštaisiais metais gyvenimo jėgos veikia vaiko medžiagų apykaitą ir kojas. Kojos ima tvirtėti ir vaikai gali greičiau lakstyti nei kada nors anksčiau. Fizinio kūno branda lemia, kad piešinyje figūros kojos darosi vis ryškesnės. Pamažu jos įsiremia į žemę. Žmogus nebeskrieja, o tvirtai stovi. Ėmus kristi dantims (6-7 metų vaikams) peržengiama ankstyvosios vaikystės riba. Gyvenimo jėgos šiuo laikotarpiu jau būna baigusios didžiąją dalį savo darbo kūne. Paskutinė fizinė ir biologinė jų užduotis – išstumti naujus dantis. Keičiantis dantims, atsiradusi laisvoji atmintis leidžia vaikui įsisavinti žinias.

5-7 metų laikotarpiu formuojasi vaiko valia. Vaikams atsiranda noras tikslingai veikti, orientuojamasi ne tik į procesą, bet ir į rezultatą. Šio amžiaus tarpsnio pabaigoje vaikas išgyvena priešmokyklinę krizę. Pamažu ateina nuobodulys, išsenka fantazija, vaizduotė, noras žaisti. Toks nuobodulys ir yra ženklas, kad vaikas pasiruošęs mokyklai, o jo gyvybinės jėgos po truputį keičiasi į atminties jėgas. Vaiko augimas ženkliai sulėtėja.

Suvokdamas procesus, vykstančius šiame laikotarpyje, suaugęs turi būti labai atsargus, kad dirbtinai neskatintų vaiko, neperkrautų jo, nes vaikui nereikia nieko, kas galėtų atimti gyvybinę energiją. Reikia vengti intensyvaus atminties lavinimo bei moralizavimo. Vaiką reikia ugdyti per pavyzdį, pamėgdžiojimą, žaidimo, bendros veiklos forma, per daineles, pasakas, ritualus.