Valdorfo pedagogikos ištakos

Valdorfo pedagogika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, įsivyravus socialiniam ir ekonominiam chaosui. Žlugus senoms socialinėms santvarkoms, žmonės, besirūpinantys Europos ateitimi, ieškojo naujovių. Vienas tokių žmonių buvo Emilis Moltas (Emil Molt), Štutgarto Valdorfo – Astorijos cigarečių fabriko direktorius. Jis kreipėsi į Rudolfą Šteinerį, antroposofinio judėjimo įkūrėją, ieškantį socialinio atsinaujinimo būdų, ir paprašė padėti įkurti fabriko dirbančiųjų vaikams mokyklą.

Po šešerių mėnesių, 1919 metais rugsėjo mėnesį, buvo atidaryta pirmoji Valdorfo mokykla. Iš šios mokyklos ir paplito pavadinimas „Valdorfo pedagogika“. Šalia šios mokyklos, Štutgarte 1925 metais buvo įkurtas pirmasis Valdorfo vaikų darželis (įkūrėja – E.M.Grunelius). Po to buvo įsteigta dar keletas panašių mokyklų ir darželių kituose Vokietijos miestuose bei užsienyje.

Nacionalsocialistų valdymo metais Vokietijoje šios pedagogikos įstaigos buvo uždraustos, o po karo vėl atidarytos, jų skaičius pasaulyje vis intensyviau augo. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje per visą komunistų valdymo laikotarpį ši pedagogika taip pat buvo uždrausta. Rusijoje ji ėmė skleistis jau žlungant sovietinei imperijai – 1989 metais; Lietuvoje – 1992 metais.

Daugiau nei 90 metų Valdorfo pedagogika natūraliai skleidžiasi ir yra pritaikoma prie besikeičiančių kultūrinių bei geografinių skirtingose šalyse besikuriančios Valdorfo ugdymo įstaigos aplinkybių.

Rudolfo Šteinerio inspiruotos pedagogikos rūšys